Kai pinigai neturi būti kliūtimi kelionei
Vakarų Lietuva – tai ne tik Palanga su jos gintarinėmis kainomis ir perpildytais paplūdimiais. Tai kraštas, kuriame galima praleisti visą savaitę, išleisti vos 300 eurų ir grįžti namo su kuprine prisiminimų, kurie netelpa į jokius Instagram kadrus. Skamba neįtikėtinai? Pats taip galvojau, kol neišbandžiau.
Pernai rugpjūtį su drauge nusprendėme, kad mums reikia pabėgti nuo Vilniaus karščio, bet mūsų studentų biudžetas buvo panašus į išdžiūvusį šulinį. Turėjome po 300 eurų, seną Volkswagen Golf ir norą pamatyti kažką daugiau nei tą patį Nidą, kur buvome jau trečią kartą. Taip gimė mūsų savaitės kelionė po Vakarų Lietuvą, kuri tapo viena įsimintiniausių vasaros nuotykių.
Maršrutas, kuris neištuštins piniginės
Pirmiausia – apie logiką. Daugelis žmonių klysta planuodami kelionę taip, kad kiekvieną dieną perkelia lagaminus į naują vietą. Tai ne tik varginantis, bet ir brangus variantas. Mes pasirinkome kitaip: dvi bazes, iš kurių darėme kasdienius išvažiavimus.
Pirmąsias tris naktis apsistojome Klaipėdoje – ne senamiestyje, o Melnragėje, kur radome kambarį per Airbnb už 25 eurus nakčiai. Šeimininkė Rasa buvo tokia svetinga, kad paliko mums visą šaldytuvą maisto ir net paskolino dviračius. Iš Melnragės per 20 minučių pasiekėme Klaipėdos centrą, o į Kuršių neriją – dar greičiau.
Kitas tris naktis praleidome Šilutėje, mažame namelyje prie Minijos upės. Tai kainavo 30 eurų nakčiai, bet vieta buvo tokia rami, kad galėjai girdėti tik paukščius ir retkarčiais praslenkančias valtis. Paskutinę naktį grįžome link Vilniaus ir apsistojome Tauragėje – paprasčiausiame viešbutyje už 20 eurų, nes mums reikėjo tik dušo ir lovos.
Iš viso už nakvynes išleidome po 165 eurus per savaitę. Taip, tai didžioji biudžeto dalis, bet likusių 135 eurų pakako maistui, degalams ir net keliems netikėtiems malonumams.
Dienos, kurios nekainavo beveik nieko
Pirmąją dieną tiesiog vaikščiojome po Klaipėdą. Senamiestis, skulptūrų parkas, uosto rajonas su senais sandėliais – visa tai nemokama ir nuostabiai autentiška. Pietums nusipirkome kepalą duonos, sūrio ir pomidorų turguje. Išleidome 8 eurus dviese ir pavalgėme ant Danės krantinės, stebėdami laivus.
Antrąją dieną pervažiavome į Kuršių neriją. Čia buvo pirmasis didesnis išlaidų šuolis – įvažiavimo mokestis 10 eurų. Bet verta kiekvieno cento. Užuot važiavę į perpildytą Nidą, sustojome Juodkrantėje. Raganų kalnas – nemokamas, keistas ir nuostabus. Vėliau radome laukinį paplūdimį tarp Juodkrantės ir Pervalkos. Nė vienos gyvos sielos, tik mes, kopos ir Baltijos jūra.
Trečiąją dieną nuvažiavome į Ventės ragą. Tai vienas iš labiausiai neįvertintų Lietuvos kampelių. Ornitologijos stotis kainuoja vos 2 eurus, o vaizdai į Kuršių marias ir jūrą – beveik kosmoso lygio. Grįždami sustojome Minijoje – kaimelyje, kuris atrodo tarsi laiko sustabdytas. Čia nusipirkome rūkytos žuvies tiesiai iš žvejo už 6 eurus. Geresnių vakarienių nesu valgęs net brangiuose restoranuose.
Šilutės apylinkės: kur turistai nepasiklysta
Persikėlę į Šilutę, atradome visai kitą Lietuvą. Šilutė nėra graži miestelio prasme – ji industrinė, šiek tiek apleista, bet būtent todėl autentiška. Čia nėra turistinių spąstų, o kavinėje kava kainuoja 1,50 euro, ne 3,50 kaip pajūryje.
Iš Šilutės išvažiavome į Uostadvario regioninį parką. Jei mylite gamtą ir ramybę, tai jūsų vieta. Paukščių stebėjimo bokštai, mediniai takai per pelkes, absoliuti tyla. Ir visiškai nemokamai. Pasiėmėme sumuštinius ir praleidome ten beveik visą dieną.
Kitą dieną nuvažiavome į Rusnę – salą Nemuno deltoje. Tai kelionė atgal į sovietmetį, tik gražesniu pavidalu. Senieji namai, žvejai, lėtas gyvenimo ritmas. Pervažiavimas keltu nemokamas, o sala tokia maža, kad ją galima apvažiuoti per valandą. Bet mes ten praleidome visą popietę, tiesiog klajodami ir fotografuodami.
Tada buvo Ventė – ne Ventės ragas, o pats kaimas. Čia yra senas švyturys, kurį galima aplankyti už 2 eurus. Lipome siauru laiptais į viršų, ir vaizdas buvo vertas kiekvieno laiptelio. Matėsi visa Kuršių marių panorama.
Maisto strategija: kaip nesuvalgyt viso biudžeto
Čia bus nuoširdžiai: jei kiekvieną valgį valgysit restoranuose, 300 eurų neužteks net trims dienoms. Bet jei planuosit protingai, galėsit ir sotūs būti, ir pinigų sutaupyti.
Mes kiekvieną rytą pusryčiaudavome nakvynės vietoje – paprasčiausiai nusipirkdavome jogurto, bandelių ir kavos parduotuvėje. Tai kainuodavo apie 3-4 eurus dviese. Pietus dažniausiai praleisdavome arba valgydavome sumuštinius, kuriuos pasiruošdavome patys.
Vakarienei sau leisdavome šiek tiek daugiau. Klaipėdoje radome puikią piceriją „Bella Italia” (ne reklama, tiesiog nuoširdi rekomendacija), kur didelė pica kainavo 8 eurus ir jos užteko mums dviems. Šilutėje valgėme vietinėje kavinėje „Ararat” – ten buvo geriausias kebabas, kokį esu ragavęs, už 4,50 euro.
Viena vakarienė buvo ypač įsimintina – nusipirkome šviežių daržovių turguje, mėsos ir iškepėme ant laužo prie Minijos. Tai kainavo gal 12 eurų dviese, bet atmosfera buvo tokia, kad jokiame Michelino žvaigždutes turinčiame restorane to nepatirsi.
Paslėptos vietos, apie kurias niekas nepasakoja
Yra vietų Vakarų Lietuvoje, apie kurias nesužinosite iš turistinių gidų. Jos neturi Instagram tagų su tūkstančiais nuotraukų. Bet būtent jos daro kelionę tikrai įsimintina.
Pirmoji tokia vieta – Dreverna. Mažas žvejų kaimelis Kuršių mariose, į kurį patenkama tik keltu iš Kintų. Keltas nemokamas, o pats kaimelis atrodo tarsi iš kito šimtmečio. Čia nėra nieko „daryti” turizmo prasme, bet būtent tai ir yra grožis. Tiesiog vaikštai, žiūri į senus namus, stebi žvejus ir jauti, kaip laikas lėtėja.
Antroji vieta – Nemunas ties Smalininkais. Čia yra senas tiltas, kurio dalis susprogdinta karo metu, ir dabar jis tiesiog stovi vandenyje kaip kažkoks postapokaliptinis paminklas. Niekas ten nevažiuoja, bet vaizdas – nerealesnis nei daugelyje „oficialių” lankytinų vietų.
Trečioji – Kintai ir jų apylinkės. Mažas miestelis, kuris kadaise buvo svarbus uostas, o dabar tiesiog miega prie marių. Bet būtent čia radome geriausią saulėlydį visos kelionės metu. Sėdėjome ant seno molo, kojomis kabėdami virš vandens, ir stebėjome, kaip saulė leidžiasi už marių. Nė vieno žmogaus aplinkui.
Transporto išlaidos: kaip važinėti ir nesužlugdyti biudžeto
Mes turėjome savo automobilį, o tai labai palengvino gyvenimą. Degalams išleidome apie 60 eurų per savaitę – važinėjome daug, bet Vakarų Lietuva nėra didelė, tad atstumai nedideli. Jei neturite savo mašinos, galite ją išsinuomoti už 25-35 eurus per dieną, bet tada biudžetas akivaizdžiai išaugs.
Alternatyva – viešasis transportas ir dviračiai. Klaipėdoje viešasis transportas veikia neblogai, o į Kuršių neriją galima nuvažiuoti autobusu. Dviračius galima išsinuomoti daugelyje vietų už 10-15 eurų per dieną. Jei esate fiziškai aktyvūs ir nebijaite atstumo, tai gali būti net įdomesnis variantas nei automobilis.
Mes taip pat daug vaikščiojome pėsčiomis. Kartais geriausi atradimas įvyksta būtent tada, kai tiesiog klajoji be konkretaus tikslo. Taip radome tą laukinį paplūdimį Neringoje, taip užklydom į mažą antikvarinę parduotuvėlę Klaipėdoje, kur valandą kalbėjomės su savininku apie senus žemėlapius.
Ką daryti, kai viskas eina ne pagal planą
Trečią dieną mūsų automobilis nusprendė, kad jam reikia pertraukos – užgeso viduryje niekur ties Vente. Pirmoji mintis buvo panika, antroji – „viso biudžeto nebelieka”. Bet paskambinę draudimo kompanijai, sužinojome, kad techninė pagalba įeina į draudimą. Atvažiavo techninis asistentas, per 20 minučių viską sutaisė, ir mes tęsėme kelionę.
Pamoka: visada turėkite draudimą ir žinokite, ką jis apima. Tai gali išgelbėti ne tik biudžetą, bet ir visą kelionę.
Kitas netikėtumas – lietus. Dvi dienas iš eilės lijo taip, kad net į lauką nesinorėjo išeiti. Bet būtent tada atradome Klaipėdos muziejus. Laikrodžių muziejus kainavo 3 eurus, Mažosios Lietuvos istorijos muziejus – 2 eurus. Praleidome ten po kelias valandas ir sužinojome daugiau apie regiono istoriją nei bet kuriame vadovėlyje.
Dar vienas patarimas: turėkite planą B ir planą C. Jei negalite nuvažiuoti į vieną vietą, važiuokite į kitą. Jei oras blogas, ieškokite vidaus veiklų. Lankstumas yra raktas į sėkmingą kelionę su mažu biudžetu.
Kai grįžti namo turtingesnis nei išvažiavai
Paskutinę dieną, važiuodami atgal link Vilniaus, sustojome Tauragėje. Miestas, apie kurį dauguma žmonių nieko gero nepasakytų. Bet mes radome mažą kavinę „Tauragės svetainė”, kur suvalgėme geriausius cepelinų, kokius esu ragavęs, už 4,50 euro. Šeimininkė paklausė, iš kur esame ir ką veikėme Vakarų Lietuvoje. Papasakojome apie savo kelionę, ir ji nustebo: „O aš maniau, kad ten nėra ką veikti.”
Būtent tai ir yra problema – daugelis lietuvių mano, kad jų pačių krašte nėra ką veikti. Kad reikia važiuoti į Italiją, Ispaniją ar bent jau Latviją. Bet per tą savaitę mes pamatėme daugiau grožio, autentiškumo ir įdomybių nei per daugelį užsieninių kelionių.
Grįžome namo išleidę po 295 eurus. Taip, liko dar 5 eurai, kuriuos išleidome benzinui pakeliui į Vilnių. Bet grįžome su šimtais nuotraukų, su naujais atradimais, su istorijomis, kurias pasakojame iki šiol.
Vakarų Lietuva su 300 eurų biudžetu – tai ne kompromisas, ne „pigus” variantas, kai neturi pinigų normaliai kelionei. Tai sąmoningas pasirinkimas keliauti lėčiau, autentiškiau, arčiau. Tai galimybė atrasti savo šalį iš naujo ir suprasti, kad kartais geriausi dalykai gyvenime tikrai nekainuoja daug. Kartais jie kainuoja tik noro išvažiuoti, atviro proto ir gebėjimo džiaugtis paprastais dalykais – saulėlydžiu ant marių, šviežia žuvimi ant laužo, pokalbiu su vietiniu žvejų ar tiesiog tyla pelkėje, kur vienintelis garsas – tai paukščių čiulbesys.
