Kodėl bendruomenės iniciatyvos dažnai užgęsta neprasidėjusios
Vakarų Lietuvos miesteliuose matau vieną ir tą patį scenarijų: kažkas sugalvoja puikią idėją, sušaukia susirinkimą, ateina dešimt žmonių, visi pritaria, o po savaitės niekas nieko nedaro. Problema ne tame, kad žmonės nenorėtų geresnės aplinkos ar bendruomenės gyvenimo. Problema tame, kad dažniausiai niekas nežino, kas konkrečiai turėtų ką daryti ir kada.
Telšiuose, Kretingoje ar Šilutėje situacija labai panaši – entuziazmo yra, bet struktūros trūksta. Žmonės įpratę laukti, kad kažkas kitas organizuos, o kai niekas neorganizuoja, iniciatyva tiesiog išgaruoja. Dar viena problema – per didelės ambicijos iš karto. Norima surengti didžiulį festivalį, kai reikėtų pradėti nuo vieno bendro šeštadienio talka.
Svarbu suprasti, kad mažuose miesteliuose bendruomenės iniciatyvos veikia kitaip nei didmiesčiuose. Čia visi vieni kitus pažįsta, o tai gali būti ir privalumas, ir trūkumas. Privalumas tas, kad lengviau susisiekti ir susitarti. Trūkumas – jei kažkas anksčiau susipyko, tai bendradarbiavimas tampa sudėtingas.
Nuo ko pradėti, kai turite idėją
Pirmas žingsnis – nerašyti ilgų projektų ir neorganizuoti oficialių susirinkimų. Tiesiog pakalbėkite su trimis-keturiais žmonėmis, kurie tikrai galėtų prisidėti. Ne su tais, kurie tik palaikys idėją žodžiais, o su tais, kurie realiai ką nors padarys. Šilalėje viena sėkminga iniciatyva prasidėjo nuo to, kad trys moterys po bažnyčios tiesiog susitarė susitikti kavai ir aptarti, kaip galėtų sutvarkyti apleistą aikštelę.
Antra – apibrėžkite vieną konkretų tikslą. Ne „pagerinti miestelio įvaizdį” ar „suburti bendruomenę”, o kažką labai konkretaus: „sutvarkyti seną fontaną prie kultūros namų” arba „surengti tris vasaros kino vakarus”. Kai tikslas aiškus ir pasiekiamas, žmonės daug labiau linkę prisijungti.
Trečia – nustatykite terminus. Be jų niekas neįvyks. Jei sakote „kada nors pavasarį”, tai reiškia „niekada”. Geriau pasakyti „gegužės 15 dieną iki 14 valandos”. Konkretumas mobilizuoja.
Kaip įtraukti žmones, kurie paprastai nedalyvauja
Didžiausia klaida – skelbti apie iniciatyvas tik Facebook’e arba kabinti skelbimus ant lentų. Pusė miestelio gyventojų to tiesiog nemato. Vakarų Lietuvos miesteliuose vis dar veikia senojo stiliaus komunikacija – asmeninis kvietimas, žodis iš lūpų į lūpas, skelbimas parduotuvėje ar pašte.
Viena sėkminga Pagėgių iniciatyva pasiekė didelį dalyvių skaičių todėl, kad organizatoriai tiesiog apėjo keletą gatvių ir asmeniškai pakvietė žmones. Ne skambino, ne rašė žinučių – pasibeldė į duris. Taip, tai užima laiko, bet efektyvumas nepalyginamai didesnis.
Dar vienas būdas – įtraukti esamas struktūras. Jei miestelyje veikia biblioteka, mokykla, bažnyčia ar seniūnija, pakalbėkite su jų atstovais. Jie jau turi kontaktus su žmonėmis ir gali padėti pasklisti informacijai. Tačiau svarbu neklausinėti leidimo ar paramos – tiesiog informuokite, ką darote, ir pasiūlykite bendradarbiauti konkrečiais dalykais.
Praktinė organizavimo mechanika
Kai turite branduolinę grupę ir aiškų tikslą, reikia organizacijos. Čia dažniausiai viskas ir subyrėja, nes žmonės pradeda kalbėti apie įstatų rašymą, asociacijų steigimą ir panašius dalykus. Pradžioje to nereikia. Reikia paprasto darbo pasiskirstymo.
Sukurkite bendrą dokumentą – gali būti Google Docs arba net paprasta užrašų knygelė, kurią kas nors laiko. Ten užrašykite: kas, ką, kada daro. Pavyzdžiui: „Jonas – susisiekia su seniūnija dėl leidimo iki kovo 10 d.”, „Rasa – surenka 20 savanorių iki kovo 15 d.”, „Petras – nuperka reikiamas priemones iki kovo 18 d.”. Kai viskas užrašyta ir visiems matoma, atsakomybė tampa reali.
Susitikimai turi būti trumpi ir konkretūs. Ne valandų diskusijos apie viziją, o 30 minučių: kas padaryta, kas nepadaryta, kas bus daroma toliau. Jurbarke viena iniciatyva organizavo susitikimus penktadieniais po darbo, bet ne ilgiau nei 40 minučių. Žmonės žinojo, kad nebus begalinių kalbų, todėl noriau dalyvavo.
Finansavimas be galvos skausmo
Pinigų klausimas dažnai atrodo kaip didžiausia kliūtis, bet realybėje daugelis bendruomenės iniciatyvų gali veikti su minimaliomis lėšomis arba visai be jų. Pirmiausia pasižiūrėkite, ko iš tiesų reikia. Dažnai paaiškėja, kad daugumą dalykų galima gauti nemokamai arba už simbolinę kainą.
Vietos įmonės dažnai nori prisidėti, bet jos nenori biurokratijos ar ilgų derybų. Geriausia strategija – paprašyti konkrečių dalykų, ne pinigų. „Ar galėtumėte paskolinti 10 kėdžių šeštadieniui?” veikia geriau nei „Ar galėtumėte paremti mūsų projektą?”. Skuodo miestelyje viena iniciatyva visą įrangą renginiui gavo paskolinę iš vietos įmonių, mokyklos ir kultūros namų.
Jei reikia pinigų, pradėkite nuo mažų sumų. Seniūnijos dažnai turi nedideles bendruomenės projektų lėšas – paprastai kelių šimtų eurų. Tai nėra daug, bet užtenka pradžiai. Paraiškos paprastai nesudėtingos, o jei asmeniškai nueinate pasikalbėti su seniūnu, procesas dar paprastesnis.
Vėliau, jei iniciatyva įsibėgėja, galima žiūrėti į didesnius finansavimo šaltinius – savivaldybės programas, Europos fondus ar verslo rėmėjus. Bet pradžioje tai tik atitraukia dėmesį nuo realaus darbo.
Kaip išlaikyti žmonių įsitraukimą ilgalaikėje perspektyvoje
Po pirmojo sėkmingo renginio ar projekto ateina antras iššūkis – kaip tęsti. Daugelis iniciatyvų miršta po vieno karto, nes organizatoriai perdega arba žmonės nusprendžia, kad „na, padarėme, užtenka”.
Svarbu nuo pat pradžių planuoti tvarumą. Tai nereiškia, kad turite turėti penkerių metų planą, bet turėtumėte žinoti, kas bus po pirmojo žingsnio. Jei organizavote talką, galbūt po mėnesio galėtumėte surengti dar vieną, bet mažesnę. Jei surengėte renginį, galbūt kitą kartą jis galėtų būti paprastesnis, bet reguliaresnis.
Rotacija yra labai svarbi. Jei visi darbai gula ant tų pačių kelių žmonių pečių, jie greitai pavargs. Kretingoje viena iniciatyva įvedė principą, kad kiekvieną kartą skirtingas žmogus koordinuoja veiklą. Taip atsakomybė pasiskirsto, o daugiau žmonių įgyja patirties.
Švenčiančios pergalės, net mažas, palaiko motyvaciją. Po kiekvieno sėkmingo projekto susirinkite neformalioje aplinkoje – kavai, pietums ar tiesiog pasivaikščioti. Pakalbėkite ne tik apie tai, kas pavyko, bet ir apie tai, kas buvo sunku. Tai sukuria bendruomenės jausmą ir stiprina ryšius.
Darbas su savivaldybe ir biurokratija
Santykiai su savivaldybės institucijomis gali būti sudėtingi, bet jie nebūtinai turi būti priešiški. Dažniausiai savivaldybės darbuotojai nėra prieš bendruomenės iniciatyvas – jie tiesiog turi savo procedūras ir apribojimus.
Geriausias būdas bendrauti su savivaldybe – ne reikalauti ar skųstis, o informuoti ir kviesti bendradarbiauti. Jei planuojate ką nors viešoje erdvėje, nueikite į seniūniją ar savivaldybę iš anksto, papasakokite, ką darote, ir paklauskite, ar yra kokių nors formalumų, kuriuos reikėtų sutvarkyti. Dažniausiai jų nėra daug, o jei yra, geriau žinoti iš anksto.
Šilutėje viena iniciatyva norėjo sutvarkyti seną suoliuką prie upės. Vietoj to, kad tiesiog eitų ir tvarkytų, jie paskambino seniūnui, papasakojo planą ir paklausė, ar yra problemų. Seniūnas ne tik leido, bet ir pasiūlė savivaldybės sandėlyje esančių dažų ir padėjo susisiekti su meistru, kuris galėjo padėti.
Dokumentacija turėtų būti minimali, bet tvarkinga. Jei organizuojate renginį, padarykite paprastą planą: kas, kada, kur, kiek žmonių tikitės. Jei kas nors atsitiktų, turėsite įrodymą, kad veikėte atsakingai. Fotografuokite procesą ir rezultatus – tai pravers ir ataskaitoms, ir būsimam finansavimui.
Kai kas nors eina ne taip
Problemos neišvengiamos. Žmonės neateina, kai žadėjo. Oras sugenda. Lėšos baigiasi greičiau nei planuota. Kažkas bendruomenėje pradeda kritikuoti jūsų iniciatyvą. Tai normalu, ir svarbu iš anksto būti tam pasiruošusiems.
Turėkite atsarginį planą bent pagrindinėms dalims. Jei renginys lauke, pagalvokite, kas bus, jei lis. Jei laukiate 50 žmonių, pasiruoškite, kad gali ateiti tik 15. Lankstumas yra svarbesnis už tobulą planą.
Kritika irgi yra normali, ypač mažuose miesteliuose, kur žmonės įpratę skeptiškai žiūrėti į naujoves. Nereaguokite gynybiškai ar agresyviai. Geriausia strategija – kviesti kritikus prisijungti ir padėti gerinti. Dažnai paaiškėja, kad jie tiesiog nori būti išgirsti, o kai jiems duodama galimybė prisidėti, tampa palaikytojais.
Jei kažkas iš komandos nustoja dalyvauti, neimkite to asmeniškai. Žmonės turi savo gyvenimus, prioritetus ir problemas. Geriau padėkokite už tai, ką jie padarė, ir leiskite jiems išeiti su gera nuotaika. Durys visada turi likti atviros grįžti.
Kai iniciatyva tampa dalimi miestelio gyvenimo
Sėkmė nėra vienas didelis renginys ar projektas. Sėkmė yra tada, kai jūsų iniciatyva tampa natūralia miestelio gyvenimo dalimi, kai žmonės sako „o, taip, jie tai daro kiekvieną pavasarį” arba „reikėtų pasikalbėti su ta grupe, jie tikrai padės”.
Pagėgiuose yra grupė, kuri jau penkerius metus kiekvieną pavasarį organizuoja bendruomeninę talką. Pradėjo nuo vieno šeštadienio, dabar tai tradicija, į kurią ateina per 100 žmonių. Niekas nebegauna jokio finansavimo, niekas nerašo projektų – tiesiog visi žino, kad balandžio trečią šeštadienį bus talka.
Kretingoje kita iniciatyva pradėjo nuo mažo vasaros kino vakaro kiemelyje. Dabar tai vyksta kas antrą savaitę per vasarą, žmonės patys atneša kėdes ir užkandžius, o organizatoriai tik pasirūpina projektoriumi ir filmų parinkimu. Viskas paprasta, bet veikia.
Tokios iniciatyvos veikia todėl, kad jos nereikalauja herojiškų pastangų. Jos įsilieja į žmonių gyvenimą, tampa maloniu papročiu, o ne didele našta. Tai ir yra tikslas – ne įrodyti, kad galite ką nors nuveikti, o sukurti kažką, kas praturtina bendruomenės gyvenimą ir tęsiasi natūraliai.
Vakarų Lietuvos miesteliai turi didžiulį potencialą. Čia žmonės vis dar pažįsta kaimynus, čia erdvės ir galimybių, čia mažiau konkurencijos ir biurokratijos nei didmiesčiuose. Reikia tik pradėti – ne su didžiuliais planais, o su vienu paprastu žingsniu. Ir tada dar vienu. Ir dar vienu.
